3. Pavyzdinis modelis

3.1. Bendradarbiavimas kaip pagrindinė pozityvios švietimo bendruomenės samprata

Bronfenbrenerio ekologinių sistemų teorijoje minimose sistemose šeimos ir mokyklos partnerystė siekia skatinti svarbiausių (artimiausių) vaikui asmenų (tėvų, globėjų, senelių, patėvių, įtėvių) dalyvavimą ugdymo procese (Fishel & Ramirez, 2005). Bendradarbiavimas gali būti apibūdinamas mokymosi patirties kokybe besimokančiojo požiūriu, todėl ji turi apimti pačių besimokančiųjų požiūrį (Ainscow, 2016).  Be to, mokyklos lygmens proceso veiksniai palengvina arba trukdo besimokančio asmens priklausymo, savarankiškumo jausmams ir prasmingo dalyvavimo su bendraamžiais pojūčiams. 

Kad visi galėtų visapusiškai dalyvauti švietimo procese, reikėtų apsvarstyti ir vidutinio (šeimos, mokyklos ar klasės) ir labai mažo (individualiai besimokančio asmens) lygio įtraukimą (Ramberg & Watkins, 2020). Iš tiesų yra įrodymų, kad pozityvūs tėvų vaidmenys ir praktika palaiko vaikų pastangas mokykloje ir lemia akademinius pasiekimus bei socialinių įgūdžių tobulinimą (Sheridan, Witte, Holmes, Wu, Bhatia, Angell, 2017a; Smith, Reinke, Herman & Huang, 2019). Įrodyta, kad veiksminga mokyklų ir šeimos partnerystė yra atsakinga už vaikų mokymosi galimybių bei patirčių paramą ir gerinimą: kai šių sąveikų plėtra yra nuolatinė švietimo proceso dalis, nauda vaikams, mokytojams ir šeimoms pasiekiama per teigiamus socialinių įgūdžių ir prisitaikančių vaikų elgesio pokyčius, taikant veiksmingas strategijas mokytojams ir taikant teigiamą bei veiksmingą tėvų praktiką, padedančią vaikui sėkmingai mokytis mokykloje (Sheridan et al. 2019).

Bendradarbiavimas yra įtraukaus švietimo esmė, tai yra „knyga, užtikrinti prieigą prie prasmingo ir nešališko švietimo“. Be kontekstualizavimo įtraukiojo švietimo vietos sistemose ir kintamo socialinio bei istorinio konteksto ir mokyklų organizavimo (Slee & Allan, 2001; Waitoller & Kozleski, 2013), neseniai atlikti tyrimai atskleidžia kitus pagrindinius veiksnius, lemiančius įtraukios aplinkos kūrimą. Pavyzdžiui, labai svarbus mokytojų požiūris ir įsitikinimai (Oluremi, 2015). Šiuo atveju verta paminėti jų savarankišką veiksmingumą ir atstovavimą, tai reiškia mokytojų gebėjimą veiksmingai daryti įtaką ir pakeisti kontekstą, kuriame jie dirba (Ferrari & Sgaramella, 2020).