2. Šaknys

Tyrimai rodo, kad vaikai, augdami aplinkoje, turi daug galimybių ugdytis socialinius ir emocinius įgūdžius (Helson et al., 2002; Srivastava et al., 2003).    

Labiausiai artima erdvė, šeima, mokytojai ir mokyklos, turi daug galimybių sukurti mokymosi aplinkas, kuriose būtų galima ugdyti, tobulinti ir stiprinti įgūdžius pasitelkiant praktiką ir kasdienę patirtį. Tėvai formuoja pirmąsias vaikų vertybes – supažindina juos su visuomenės taisyklėmis ir elgesio normomis, bendravimo įgūdžiais ir jausmų pasauliu. 

Golemano teigimu (Goleman, 1996), šeima yra pirmoji „sporto salė“, kurioje vaikai žaidžia ir lavina socialinius ir emocinius įgūdžius. Jis tvirtina, kad būtent ankstyvame amžiuje šeimoje vaikai mokosi, kaip pažinti savo jausmus ir ką su jais daryti, taip pat suprasti, kaip žmonės reaguos į kitų jausmus ir pasirinkimus, kuriuos jie priima išreikšdami save. Į mokyklą vaikai ateina turėdami skirtingos patirties bei skirtingų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo lygį. Dėl šių priežasčių kai kuriems vaikams lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos, laikytis skirtingų reikalavimų, bendrauti su bendraamžiais ir mokytis, o kitiems prie to prisitaikyti yra kur kas sunkiau. Taigi, siekiant pagerinti socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymą, tėvai turėtų būti įtraukti į ugdymo procesą.

Mokslininkai atskleidė tėvų įsitraukimo į vaikų mokymąsi svarbą. Vaikai, demonstruojantys atitinkamas socialinio elgesio formas (prosocialus elgesys sulaiko nuo trikdančio ir antisocialaus elgesio formų), yra teigiamai susiję su bendraamžių pripažinimu, motyvacija į pasiekimus ir akademinę sėkmę (Wentzel, 2009), o šių įgūdžių trūkumas dažnai trukdo mokinių ugdymo procesui (Sheridan, Kim, Beretvas & Park, 2019).

Mokinį galime išmokyti, kaip suvaldyti pyktį, kaip išklausyti kitą žmogų ar kaip išreikšti tai, kas nepatinka. Tačiau jei vaikas, grįžęs namo, neturi su kuo pasidalinti šiais įgūdžiais ir niekas jo nepalaikys ir neskatins, jis naudos senus ir nebūtinai tinkamus metodus.