3. Pavyzdinis modelis

Per amžius socialinis ir emocinis ugdymas vyko mažose grupėse. Šeima, kaimynystė, klasė – tai mažos grupės, kuriose vaikai įgydavo socialinių ir emocinių žinių, visuomenės normų, vertybių, prosocialaus elgesio įgūdžių ir įpročių. Tačiau bendruomenės svetimėja, kaimynai nepažįsta kaimynų. Giminės dažnai yra nutolusios fiziškai ir emociškai. Augdami šeimose vaikai jaučiasi mažiau svarbūs, o tėvams labiau rūpi darbo reikalai, materialinė gerovė ir suaugusiųjų poreikiai. Šioje aplinkoje prarandamas esminis raktas į vaikų socialinio ir emocinio ugdymo skatinimą – rūpestį. Jausdamiesi nemylimi vaikai santykiuose su kitais nemato prasmės, palaikymo, paskatinimo ar produktyvumo. Jie tampa pažeidžiami ir nekritiški, apima jausmas, kad jie neturi ko prarasti. Šiame kontekste pasireiškia daugelis šių dienų psichinės sveikatos problemų: nerimas, depresija, polinkis vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas, taisyklių nepaisymas ar nusikalstamas elgesys. Socialinės ir emocinės nekompetencijos pasekmės griauna jaunų žmonių gyvenimą, tačiau tuo pačiu metu neigiamai veikia kiekvieną visuomenės narį šalyje. Suaugusieji turi įsisąmoninti socialinio ir emocinio ugdymo svarbą ir sukurti aplinką, kurioje vaikai ir paaugliai patirtų rūpestį ir įgytų socialinių bei emocinių kompetencijų.

Nuo 1990-ųjų mokyklų, akademinių kompetencijų formavimo institucijų, samprata pradėjo stipriai keistis. 1995 m. išleista Danielio Golemano knyga „Emocinis intelektas“ sukėlė diskusijas apie akademinės sėkmės prielaidas. Idėja apie emocinio intelekto svarbą iškėlė klausimų apie tai, kokie įgūdžiai lemia žmonių sėkmę mokykloje, bendruomenėje ir darbo rinkoje. Šiose diskusijose gimė suvokimas, kad emocinis intelektas yra trūkstama grandis, sujungianti žmogaus gyvenimą į visumą, leidžianti pasiekti asmeninę bei socialinę gerovę ir išvengti fragmentiškumo jausmo. Iki 1995 metų buvo įgyvendinta nemažai vaikų ir paauglių psichinei sveikatai stiprinti skirtų projektų ir iniciatyvų, tačiau prasidėjus diskusijoms apie socialinių ir emocinių kompetencijų svarbą, prevencinės iniciatyvos įgavo kitokį atspalvį. „CASEL“ modelis/struktūra (angl., Collaborative for Academic, Social, and Emotional Learning) (liet. Bendradarbiavimas akademinio, socialinio ir  emocinio ugdymo srityse) buvo sugalvotas siekiant sukurti socialinio ir emocinio ugdymo sistemą ir padidinti jos efektyvumą. Tai tapo svarbiausiu modeliu pasaulyje, padedančiu drąsiai formuojanti ir įgyvendinanti socialinio ir emocinio ugdymo viziją.

Nėra oficialaus ir nuolat vyraujančio socialinio ir emocinio ugdymo apibrėžimo. Aišku tik tai, kad yra ugdomi dviejų rūšių įgūdžiai: socialiniai įgūdžiai ir emociniai įgūdžiai. Socialinis socialinio ir emocinio ugdymo aspektas apima teigiamų santykių užmezgimą su bendraamžiais, mokytojais, šeimos nariais ir nuolatinį siekį tobulėti tarpasmeniniuose santykiuose. Emocinis socialinio ir emocinio ugdymo aspektas apima savęs kaip asmens pažinimą, savo jausmų ir emocijų suvokimą, tuo pačiu suprantant emocijų įtaką pažinimo procesams. Emocinis aspektas lemia asmeninį augimą tarpasmeninėse srityse. Socialinis ir emocinis vystymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio sėkmę atskleidžia socialinių ir emocinių kompetencijų išraiška.

Socialinis ir emocinis vystymasis – visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio sėkmę lemia socialinės ir emocinės kompetencijos. Šios kompetencijos apima gebėjimą suprasti, valdyti ir išreikšti emocijas taip užtikrinant sėkmingą mokymosi procesą, santykių kūrimą, kasdienių problemų sprendimą ir prisitaikymą prie augimo ir raidos poreikių (LaBar ir Cabeza, 2016).

Pastaruosius 20 metų taikant Bendradarbiavimo akademinio, socialinio ir emocinio ugdymo srityse modelį (CASEL) Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vykdomi tyrimai, kurių metu plačiau tyrinėtas socialinis ir emocinis ugdymas – procesas, kurio metu vaikai ir suaugusieji įgyja ir pritaiko įgytas žinias, požiūrį ir įgūdžius, reikalingus suprasti ir valdyti emocijas, kurti ir siekti tikslų, parodyti atjautą kitiems, kurti bei palaikyti santykius su kitais ir priimti atsakingus sprendimus (Schonert-Reichl, 2017). Tyrimų metu įžvelgiami penki įgūdžiai, turintys tapti esmine, o ne pagalbine bendrosios mokymo programos dalimi. Kai kalbame apie socialinę emocinę kompetenciją, kuri yra gebėjimas suprasti, valdyti ir išreikšti socialinius ir emocinius savo gyvenimo aspektus tokiu būdu, kuris leidžia sėkmingai valdyti gyvenimo užduotis -  mokymąsi, santykių užmezgimą, kasdienių problemų sprendimą ir prisitaikymą prie sudėtingų visuomenės poreikių bei augimą ir vystymąsi (LaBar & Cabeza, 2006). Nors yra daug nuomonių, kokios turėtų būti pagrindinės asmens socialinės emocininės kompetencijos sritys, tačiau paprastai laikomasi „CASEL“ pasiūlytų SEU sričių

  • Savimonė (emocijų nustatymas ir atpažinimas, tikslus savęs suvokimas, stipriųjų pusių, poreikių ir vertybių atpažinimas, produktyvumas, dvasingumas);
  • Savęs valdymas / savitvarda (impulsų kontrolė ir streso valdymas, savęs motyvacija ir disciplina, tikslų nustatymas, organizaciniai įgūdžiai);
  • Socialinis supratimas (žvilgsnis į perspektyvą, empatija, priimtinumas įvairovei, pagarba kitiems);
  • Atsakingas sprendimų priėmimas (problemų nustatymas ir situacijos analizė, problemų sprendimas, vertinimas ir apmąstymai, asmeninė, moralinė ir etinė atsakomybė);
  • Santykių valdymas (bendravimas, socialinis dalyvavimas ir santykių užmezgimas, bendradarbiavimas, derybos, atsisakymas ir konfliktų valdymas, pagalba ieškant ir teikiant).


                                               https://www.seuinstitutas.lt/Apie-SEU/ 


Socialinis ir emocinis ugdymas apima pagrindinius žmogaus gyvenimo aspektus. Nė viena iš kompetencijos sričių negali būti išmokta teoriškai, todėl kompetencijos savo vertę įgyja tik praktikos metu.

Dešimtmečius tyrėjai, praktikai ir neabejingi bendruomenių nariai ieškojo efektyviausių strategijų ir metodų, kaip sukurti palankiausią socialinio ir emocinio ugdymo aplinką mokykloje. Socialinis ir emocinis ugdymas apima pastangas mokyti vaikus savimonės, socialinio pažinimo, gebėjimo priimti atsakingus sprendimus, savitvarkos ir santykių valdymo įgūdžių. Socialinis ir emocinis ugdymas yra neatsiejamas nuo akademinių rezultatų gerinimo ir kartu su mokymo metodika bei mokyklos valdymo kokybe yra vienas iš trijų pagrindinių veiksnių, lemiančių mokyklos sėkmę.