2. Pagrindai

Mokytojų bendruomenėse vyrauja nuomonė, kad socialinis ir emocinis ugdymas yra savarankiškas, natūralus procesas, kuris labiau pasireiškia pertraukų, o ne pamokų metu. Daug mokytojų vadovaujasi mintimi, kad mokiniai turi mokytis socialinių ir emocinių kompetencijų namuose, neformaliojo ugdymo ar bendruomenės veikloje, nes mokykla sukurta tik išmokyti akademinių žinių ir kompetencijų. Tai ilgą laiką buvo tiesa, tačiau situacija per pastaruosius dešimtmečius kardinaliai pasikeitė, ir mokykla turi būti ta vieta, kuri perduoda socialiai priimtino elgesio standartus.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje spartėjanti globalizacija išprovokavo socialinius, ekonominius, politinius ir technologinius pokyčius, turinčius įtakos kiekvieno žmogaus gyvenimui. Ši įtaka tapo nuolatiniu reikalavimu būti geresniam, efektyvesniam ir pranašesniam nesibaigiančiose konkurencinėse kovose. Socialiniame gyvenime vykstantys pokyčiai kelia didžiulį stresą. Nuolatinis neapibrėžtumas, nesaugumas ir finansinės gerovės pažeidžiamumas veikia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Vaikai ir paaugliai dažnai patys natūraliai neturi galimybių įveikti stresą, todėl yra ypač pažeidžiami. Vaikai auga pasaulyje, kuriame jie dažnai mato, kaip suaugusieji nevykdo pažadų, elgiasi neatsakingai, būna pikti ar agresyvūs ir demonstruoja žalingus įpročius. Vaikai auga aukštųjų technologijų pasaulyje, patiria begalę stimuliacijų ir turi nuolatinę galimybę pabėgti į kitą, virtualią realybę. Vaikai augdami nuolat gauna labai dviprasmiškas žinutes apie moralinius ir etinius gyvenimo aspektus, todėl jie turi pasidaryti išvadas. Augdami tokiame pasaulyje, jie turi subręsti akademiškai sėkmingi, išmokti bendrauti ir bendradarbiauti, pasirinkti socialiai atsakingą elgesį ir sveiką gyvenimo būdą, kritiškai vertinti žiniasklaidą ir technologijas, prisidėti prie šeimos, bendruomenės ir geresnės visuomenės kūrimo. O mokytojai turi žinoti vaikų padėtį, suprasti, kokia ji sudėtinga, ir tapti apsauginiu veiksniu, nusveriančiu visas šias rizikas.