2. Kilmė

Mokslinėje literatūroje pozityvios jaunimo raidos (PJR) modelis apibrėžiamas kaip XXI a. pradžioje atsiradusi ir tampanti vis aktualesnė raidos mokslo perspektyva, apimanti paauglių raidos koncepcinį modelį, klestėjimo sampratą ir naują raidos mokslo viziją bei žodyną (Lerner, Almerigi, Theokas, & Lerner, 2005). PJR modelis (Lerner, Lerner et al., 2005), aptartas platesnės raidos sistemų sąveikų teorijos (Lerner, Fisher & Winberg, 2000), yra grįstas stiprybėmis ir atsirado kaip alternatyva tradiciniam raidos modeliui, pagrindinį dėmesį skiriančiam paauglių raidos trikdžiams, iššūkiams ir patologijai (Lerner, Lerner, Bowers, & Geldhof, 2015). Pozityvios jaunimo raidos koncepcija susiformavo iš raidos mokslo, kuris siekia įvertinti, paaiškinti ir pagerinti vidinius individų pokyčius bei tarpasmeninius vidinius individų pokyčių skirtumus (Baltes, Reese, Nasselroade, 1977, Geldhof ir kt., 2014).

Modelio pagrindas grindžiamas trimis esminiais pokyčiais:

(1)   vaiko prigimtimi,

(2)   vaiko ir bendruomenės sąveika,

(3)   moraliniu augimu (Damon, 2004).

  1. Vaiko prigimtis. Kiekvienas vaikas turi talentų, stiprybių ir interesų, kurie jam suteikia galimybių šviesiai ateičiai.

Pozityvioje raidos perspektyvoje pripažįstama, kad visi vaikai turi stiprybių, ir kai šios stiprybės bus suderintos su sveika raida, vaikai vystysis teigiamai. Joje pabrėžiamas akivaizdus jaunų žmonių (įskaitant pažeidžiamus, nepalankioje terpėje esančius, sunkią praeitį patyrusius jaunuolius) potencialas. Tikslas – suprasti, šviesti ir įtraukti vaikus į produktyvią veiklą, o ne taisyti ar gydyti juos nuo negebėjimo prisitaikyti ar taip vadinamosios negalios.

  1. Sąveika su bendruomene. Vaikas yra visavertis bendruomenės dalyvis ir narys, turintis visas teises ir pareigas.

Teigiamas požiūris į jaunimą yra sąmoningas visa apimantis požiūris, numatantis visos bendruomenės natūralų santykį su vaiku neišaukštinant bendravimo ar gebėjimų. Kad visi vaikai prisidėtų prie akademinio uždavinio įgyti intelektinių gebėjimų, jie turėtų sulaukti padrąsinimo iš tėvų, kitų suaugusiųjų, bendraamžių,  iš visų jų gyvenime svarbių žmonių. Optimaliai mokymosi aplinkai reikalingos įvairios teigiamos socialinės įtakos.

  1. Moralinis augimas. Teigiamas požiūris į jaunimą rodo, kad vaikas yra visas teises ir pareigas turintis visavertis bendruomenės narys.

Vaizduojama vaiko, gebančio tyrinėti pasaulį, įgyti kompetencijų ir svariai prisidėti prie pasaulio kūrimo, vizija. Pozityvios ir atsakingos tapatybės įgijimas laikomas esmine vaikų, kaip būsimų piliečių, teigiamo vystymosi dalimi.

Apibendrinant galima teigti, kad teigiamu jaunimo ugdymu siekiama atkreipti dėmesį į tai, kas svarbu norint tikslingai išnaudoti visą jaunų žmonių potencialą mokytis ir klestėti, kad ir kur jie bebūtų.