Skyrius 1.1. Pozityvios jaunimo raidos modelis: augimo ir kompetencijų didinimas

1. Įžanga

2. Kilmė

3. Modelis, kuriuo vadovaujamasi pozityvios jaunimo raidos (PJR) vystyme

Remdamiesi „ekologine“ perspektyva, mokslininkas Lerner ir jo kolegos von Eye, Bower, Lewin-Bizan pasiūlė „5C“ modelį (angl. competence, confidence, connection, character and caring/compassion), kuriame akcentuojamos vidinės jaunuolių charakteristikos, padedančios jiems tapti sveikais, klestinčiais (angl. thriving) suaugusiaisiais ir prisidedančiais prie visuomenės nariais. Pagal šį modelį pozityvi jaunimo raida konceptualizuojama kaip susidedanti iš „5C“ savybių: kompetencijos (angl., competence), pasitikėjimo (angl., confidence), ryšio (angl., connection), charakteio (angl., character) ir rūpestingumo/ užuojautos (angl., atjautos) (angl., caring/compassion):

(1)   Kompetencija – teigiamas požiūris į savo įgūdžius ir gebėjimas veiksmingai jais naudotis konkrečiose srityse, įskaitant socialines, akademines, pažintines ir profesines;

(2)   Pasitikėjimas – vidinis bendros teigiamos savivertės ir pasitikėjimo savimi jausmas, bendra teigiama savivertė, tapatybė ir mąstymas apie ateitį;

(3)   Ryšys/susietumas – teigiami ryšiai su žmonėmis ir institucijomis, kurie atsispindi dvišaliuose ir abipusiuose individo ir bendraamžių mainuose, šeimoje, mokykloje ir bendruomenėje; priklausymo jausmas;

(4)   Charakterio tvirtumas – visuomenės ir kultūros normų pripažinimas ir pagarba, tinkamas elgesys, gebėjimas atskirti, kas teisinga ir kas neteisinga (moralė), atsakomybė už savo veiksmus, asmeninės vertybės ir principai, dvasingumas ir vientisumas;

(5)   Atjauta – užuojautos ir gailesčio jausmas, tolerancija bei pripažinimas. Atjauta atspindi bendrą socialinį ir emocinį veikimą (Geldhof ir kt., 2014).

Šių penkių charakteristikų pavadinimai yra vartojami praktikų, jaunimo raidos programose dalyvaujančių

jaunuolių ir jų tėvų kalboje kaip „klestinčius jaunuolius“ apibūdinantys žodžiai (King ir kt., 2005). Kai jaunimas pasiekia aukštą pozityvios raidos lygmenį, susiformuoja „6C“ – prisidėjimas prie savo, šeimos, bendruomenės ir visuomenės gerovės (Lerner, 2004). Taigi, pasak Lerner ir jo kolegų, būtent šios penkios „C“ padėtų suformuoti šeštąjį „C“ – „indėlį“ - aktyvų dalyvavimą (angl., contribution), lyderystės įgūdžių ugdymą ir naudojimą. Indėlis pasiekiamas, kai asmuo visiškai įgyvendina „5C“ modelį ir nurodo aktyvų dalyvavimą šeimos, mokyklos ir bendruomenės veikloje bei supranta, ugdo ir naudoja lyderystės įgūdžius.

1 paveikslėlis. Lerner modelio komponentai (angl. Components of Lerner’s model) (Lerner, 2007)

Pagrindinių PJR konstrukcijų apibrėžtys skiriasi (Lerner ir kt., 2009). Tačiau bendras dėmesys skiriamas teigiamų jaunų žmonių asmeninių gebėjimų, socialinių įgūdžių ir požiūrių (vertybių plėtros) ugdymui, stiprinami teigiami santykiai, suteikiama socialinė parama ir galimybės, kurios stiprina vertybes ir padeda jaunimui klestėti savoje aplinkoje.

Formuojant teigiamą jaunimo raidos perspektyvą, derinant individualias stipriąsias ir ekologines vertybes, skatinančias sveiką vystymąsi, „5C“ išsivysto individo vystymosi procese. Be to, kai „5C“ išreiškiama sinergija, asmenys labiau linksta prisidėti prie šeimos, bendruomenės ir pilietinės visuomenės augimo.

Pozityvaus gyvenimo tikslai yra asmens tarpusavio santykių ir aplinkybių, remiančių ir skatinančių augimą, rezultatas, o visa tai apima naudą ir asmeniui, ir socialinei sistemai.

4. Moksliniai tyrimai ir veiksmai

Iš daugelio atliktų tyrimų, mokslinių straipsnių gausos apie PJR modelio veikimą, matoma, kad teigiamą jaunimo raidą lemia asmeninės savybės ir unikalios galimybės, o jos prevencinė reikšmė skatina įtraukti ir jaunesnius vaikus.

Teigiama jaunimo raida orientuota į jaunimo stiprybių ugdymą, įtraukiančios ir palaikančios aplinkos kūrimą ir dvikrypčių, konstruktyvių asmens bei aplinkos sąveikų galimybių sudarymą (Larson, 2000; Lerner, Phelps, Forman ir Bowers, 2009; Snyder ir Flay, 2012). Dėl šių priežasčių intervencija, pagrįsta teigiamos jaunimo raidos sistema, turi būti nukreipta ne tik į problemą, bet ir į šeimos, bendraamžių, mokyklos ir bendruomenės aplinkos apsaugos ir rizikos veiksnius, turinčius įtakos sėkmingam jaunimo vystymosi skirtoms užduotims atlikti (Catalano, Berglund, Ryan, Lonczak ir Hawkins, 2002).

Sisteminga 25-ių teigiamo jaunimo ugdymo programų (TJUP) vertinimų apžvalga parodė, kad TJUP intervencijos, vykdomos šeimose, mokyklose ir bendruomenėse, iš tiesų yra veiksmingos ir skatina teigiamą vystymąsi įvairiose srityse (Catalano ir kt., 2002). Pavyzdžiui, autoriai nustatė, kad TJUP (Teigiamos jaunimo ugdymo programos) intervencijos buvo sėkmingos gerinant jaunimo savikontrolę, tarpasmeninius įgūdžius, problemų sprendimą, tarpusavio ir suaugusiųjų santykių kokybę, įsipareigojimą mokytis ir akademinius pasiekimus.

Nors šie vertybių pokyčių pavyzdžiai yra pagrindiniai TJUP siekiami rezultatai, kai kurios intervencijos taip pat sumažino priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą, taisyklių nepaisymą ir nusikalstamą elgesį. Taigi, TJUP intervencijos skatina teigiamus rezultatus ir gali padėti apsisaugoti nuo neigiamų.

Įvairios konkrečios intervencinės strategijos yra suderinamos su plačiąja TJUP vertybių plėtra ir aplinkos gerinimo orientacija: pavyzdžiui, paslaugų mokymas, psichinės sveikatos stiprinimas ir socialinis bei emocinis mokymasis (SEL; Catalano ir kt., 2002; Tolan, Ross, Arkin, Godine ir Clark, 2016).

TJUP (Teigiamos jaunimo ugdymo programos) - tai mokykloje vykdomas socialinio ir emocinis ugdymo, kurio metu įgyvendinamos praktikos ir politikos, padedančios studentams ir suaugusiems įgyti ir taikyti žinias, įgūdžius ir požiūrius, stiprinančius asmeninį tobulėjimą, socialinius santykius, etišką elgesį ir efektyvų, produktyvų darbą, sistema (Elias ir kt., 2015; Greenberg ir kt., 2003; Weissberg ir O’Brien, 2004).

Remiantis naujausiomis metaanalizėmis, TJUP indėlis viršija naujos tyrimo srities formavimąsi ir subalansuoto požiūrio formulavimą teigiamiems ir neigiamiems vystymosi aspektams suprasti. TJUP moksliniai tyrimai taip pat paskatino diegti naujus matavimo, vertinimo ir tyrimų metodus, padidino jautrumą individams ir reikšmingą, subtilią tyrimo dalyvių asmeninių perspektyvų ir parodymų analizę. Kokybiniai metodai dažnai atliekami kartu su kiekybiniais ar eksperimentiniais metodais. Šis mišrus metodas praturtina sritį ir leidžia tiksliau propaguoti teigiamus pokyčius.

5. PS.smile projekto partnerių objektas – progresas kuriant pozityvią ateitį

Teigiamų jaunimo ugdymo programų tyrimai papildė mūsų supratimą apie procesus, pokyčių mastą ir vystymosi naudą, kurią intervenciniai tyrimai gali suteikti jauniems žmonėms (Darling-Hammond, Flook, Cook-Harvey, Barron ir Osher, 2020; Wiium ir Dimitrova, 2019). Išryškėja keletas svarbių dalykų mūsų projektui:

Reikia susitelkti į jaunesnio amžiaus vaikus. Ankstesniame darbe daugiausia dėmesio buvo skiriama teigiamiems paauglystės pokyčiams, tačiau TJUP metodai rodo naudą jaunesniems, t. y. pradinių klasių vaikams (Leman, Smith, Petersen ir kt., 2017; Lerner, 2017);

Integracinio požiūrio aktualumas. Naujausi tyrimai apima ne tik vaikų ir jaunimo reakcijas, bet ir jų indentitetą bei kultūrą, nes jie gyvena įvairiuose kultūriniuose kontekstuose (Wiium ir Dimitrova, 2019). Taigi, atsižvelgiant į šią platesnę perspektyvą, mūsų uždavinys - suvienyti ir integruoti metodus, kurie skatintų augimą įvairiose srityse;

Dėmesys ateičiai. Tikimasi, kad ateityje suaugusieji vis labiau pasikliaus savo vidiniais ištekliais ir socialiniais tinklais, kad patektų į didesnes visuomenės sistemas, įskaitant darbo aplinką. Būtina imtis veiksmų, kad būtų palaikomas atitinkamų požiūrių ir gebėjimų ugdymas vaikystėje, ypač pradiniame ugdyme (Darling-Hammond ir kt., 2020).