1. Įžanga

Tradiciniai jaunimo raidos metodai, tradicinis požiūris į vystymąsi ilgą laiką buvo orientuoti į problemas, su kuriomis vaikai ir jaunimas gali susidurti augdami, pavyzdžiui: mokymosi sunkumai, asocialus elgesys, emociniai sutrikimai. Mokslininkų, nagrinėjančių paauglių raidą iki XX a. pabaigos, pvz. Lerner, Steinberg, Hilliard, Hall, Erikson ir kt., tyrimuose dominavo keliami klausimai ko paaugliams, palyginus su suaugusiais, trūksta ir toks požiūris lėmė, kad daugelį dešimtmečių į paauglystę buvo žiūrima kaip į „audrų ir išgyvenimų“laikotarpį, kai vyksta emociniai neramumai, pasireiškiantys paaugliui bendraujant su šeimos nariais, mokytojais ir bendraamžiais, o emocinis sąmyšis yra natūralus ir netgi būtinas, kad paauglys subręstų ir tai jam padeda atrasti savąjį „Aš“.

Susidomėjimas teigiamais paauglio resursais ir stiprybėmis atsirado visai neseniai po tyrimų, atliktų XX amžiaus antrojoje pusėje. Rezultatai rodė, kad dauguma jaunų žmonių neturi problemų, kurios priskiriamos paauglystės laikotarpiui (Hilliard ir kt., 2014).

Pradedant 1990 m., psichologijos moksle pradėtas plėtoti naujas požiūris į paauglius – pozityvios jaunimo raidos (Lerner, von Eye, Lerner, Lewin-Bizan, 2009), pagal kurį paaugliams būdingos ne problemos, kurias reikia spręsti, bet galimybės, kurias reikia plėtoti (Lerner, Alberts, Bobek, 2007; Lerner ir kt., 2013). Tai tapo įmanoma iš dalies dėl to, kad raidos psichologijos perspektyvą, kaip būdą nagrinėti žmogaus raidą, pakeitė raidos mokslas, kuris šiuo metu yra pažangiausia mąstymo ir tyrimų perspektyva nagrinėjant žmogaus raidą (Lerner, 2006; Bornstein, Lamb, 2005). 

Pozityvios  jaunimo raidos (PJR) perspektyva pristato palankesnę ir priimtinesnę jaunų žmonių viziją (Damon, 2004) ir jos raidą, akcentuoja ne iššūkius, bet siekia išryškinti ir skatinti jaunų žmonių augimo galimybes. Terminas „PJR“ vartojamas įvairiai ir skirtinguose kontekstuose, tačiau keli modeliai turi tam tikrų panašumų. Nors pripažįstama, kad esama nepalankių sąlygų ir vystymosi iššūkių, galinčių įvairiais būdais paveikti paauglio vystymąsi, tačiau pozityvios jaunimo raidos metodas priešinasi tam, kad raidos procesas iš esmės būtų suvokiamas kaip pastangos įveikti trūkumus ir išvengti rizikos. Naujas požiūris akcentuoja diaugiadiscipliniškumo (ir tarpdiscipliniškumo) požiūrį į žmogaus raidos tyrinėjimą, o kartu pateikia ir visuminę (holistinę) bei sisteminę žmogaus raidos konceptualizaciją.

Pozityvios jaunimo raidos (PJR) modelis kuria viziją apie vaiką, jaunuolį, trokštantį tyrinėti pasaulį, įgyti kompetencijų, gebėjimų ir reikšmingai prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje. Pozityvios jaunimo raidos modelis pristato pozityvesnę ir malonesnę jaunimo bei jo raidos viziją (Damon, 2004). Teigiamos jaunimo ugdymo programos vizija sutampa ir su Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tikslu įtraukti jaunimą į įvairias veiklas siekiant sustiprinti sveikatą.

PJR yra stiprybėmis pagrįstas metodas, kurio dėka jaunimas tobulėtų atpažindamas ir tobulindamas įgūdžius, kompetencijas ir interesus, kurie padėtų jam išnaudoti visas savo galimybes. PJR pabrėžia, kad pats jaunimas vaidina aktyvų vaidmenį visuomenėje. Žvelgiant iš PJR perspektyvos, sveikatos standartas nėra tik „be problemų“ ar ne tik kompetentingas, bet ir parodo, kaip optimaliai jaunas žmogus vystosi.

Mokslininko Lerner sukurti keli PJR modeliai ir metodai. Šiame skyriuje pateikiama informacija apie Lerner „5C“ ir „6C“ modelius.

Papildomas lit. šaltinis: https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/16800/9789955197591.pdf?sequence=1&isAllowed=y