1.2 Nuo emocijų ir jausmų iki socialinių ir emocinių įgūdžių

1. Įžanga

Emocijos vystymesi vaidina pagrindinį vaidmenį: jos padeda apsaugoti mus, atpažinti pavojus ir nuo jų apsiginti. Svarbu yra tai, kad mokytojas ir tėvas pirmiausia įgytų pagrindinių ir svarbiausių žinių apie emocijas ir jausmus. Žinios yra būtinos norint geriau suprasti ir bendrauti su vaikais, suvokti, kas sukelia jų atsaką į išorinius ir vidinius dirgiklius, remti juos bei kartu su jų pačių reakcijomis ir socialine sąveika su kitais aplinkiniais žmonėmis nukreipti juos supratimo ir valdymo proceso link.

2. Šaknys

Emocijas galime vadinti daugiakomponentiniu terminu, įskaitant subjektyvius jausmus, vertinimus ir reakcijas rengiant veiksmus, išraiškas, veiksmų tendencijas ir valdymą (Schereris, 2005; Frijda, 2007). Pavyzdžiui, nesąžiningumo vertinimas sukels pyktį, o rezultatų neapibrėžtumo ir rezultatų motyvų nenuoseklumo vertinimas sukels baimės jausmą (Elfenbeinas ir MacCannas, 2017).

Nors emocijos ir jausmai – ne tas pats, šie terminai dažniausiai vartojami pakaitomis, siekiant paaiškinti, kaip kas nors mus priverčia jaustis. Vis dėlto geriau galvoti apie emocijas ir jausmus kaip apie glaudžiai susijusius, tačiau skirtingus atvejus - iš esmės tai dvi tos pačios monetos pusės.

Kalbėdami apie emocijas mes taip pat turime atsižvelgti ir į jų fiziologinę pusę:  žemesnio lygio reakcijas, atsirandančias smegenų subkortiniuose regionuose (pavyzdžiui, amygdaloje (migdoliniame smegenų kūne, kuris yra limbinės sistemos dalis) (LaBaras ir Cabeza, 2006) ir neokortekse, entromedialinėse prefrontalinėse žievėse, kurios susijusios su sąmoningomis mintimis, samprotavimais ir sprendimų priėmimu). (Bechara ir Damasio, 2000; Donoso, Collinsas ir Koechlin, 2014). Šie atsakymai organizme sukuria biochemines ir elektrines reakcijas, kurios keičia organizmo fizinę būseną. Emocijos yra fizinės ir instinktyvios, akimirksniu sukeliančios kūno reakcijas į grėsmę, ir visa, kas eina kartu su ja. Kūno reakcijas galima objektyviai išmatuoti fiziologinio matavimo ir neurovizavimo technologijomis. Dažniausiai reakcijos pasireiškia vyzdžių išsiplėtimu, odos laidumu ir temperatūra, kraujospūdžiu, vazodilatatoriais, smegenų aktyvumu, širdies susitraukimų dažniu ir veido išraiška.

Nors emocijos yra susijusios su kūno reakcijomis, kurios aktyvuojasi per neurotransmiterius ir hormonus, jausmai sąmoningai atsiranda per emocines reakcijas. Neokortikiniuose smegenų regionuose kilę jausmai atsiranda dėl emocijų, kurias formuoja asmeninė patirtis, įsitikinimai, prisiminimai ir mintys, kurie yra susiję su ta emocija. Vadinasi, jausmas yra šalutinis smegenų produktas, suvokiantis emociją ir turintis tam tikrą prasmę (Ledu, 2012).  {mlang}

3. Emocijų ir jausmų modelis

Vienas pirmųjų ir žymiausių tyrinėtojų yra Paulas Ekmanas (2011), kurio nuomone, emocijos yra diskrečios, išmatuojamos ir fiziologiškai skirtingos.  

  Daugelį metų Ekmanas, atlikdamas veido išraiškos tyrimus, nagrinėjo šešias emocijas, kurios, jo teigimu, buvo visuotinai pripažintos: tai pyktis, pasibjaurėjimas, baimė, laimė, liūdesys ir netikėtumas (Shiota & Mišelė, 2016). Jo naujausi tyrimai ir naujausi tarpkultūriniai tyrimai išplėtė universaliųjų emocijų spektrą ir pateikė dar 22 emocijas: linksmumas, susižavėjimas, pasitenkinimas, troškimas, gėda, skausmas, palengvėjimas ir užuojauta veido ir balso išraiškose, nuobodulys, sumišimas, susidomėjimas, pasididžiavimas ir gėda veido išraiškoje, taip pat panieka, susidomėjimas, palengvėjimas ir laimėjimo emocijos vokalinėse išraiškose (Cordaro, Sun, Keltneris, Kamble, Huddaras ir McNeilas, 2018).

1 pav. Emocijų ratas, Plutchikas (2002)

LT rato versija:

http://rokiskis.popo.lt/2018/06/27/48-pagrindines-emocijos-ir-robert-plutchik-emociju-ratas/

http://www.verslas.in/izvalgos/plutchiko-emociju-ratas/

4. Nuo emocinio intelekto iki socialinių ir emocinių įgūdžių

Visos emocijos įeina į emocinio intelekto sąvoką. (EI)

 EI buvo pateikta kaip sudėtinga integruojanti sąvoka ir siejama su asmenybės bruožais, kurie padeda apibrėžti patį emocinį intelektą. Furnamo ir Petrideso modelis siūlo 15 specifinių asmenybės bruožų. Šią sąvoką kai kurie autoriai apibūdina kaip platų gebėjimą, lygiavertį verbaliniams ar matematiniams gebėjimams, išskyrus tai, kad turinio sritis yra emocijos, o ne žodžiai ar skaičiai (Mayeris, Caruso ir Salovėjus, 2016).

Jau devintajame dešimtmetyje Salovėjus ir Mayeris (1990) išplėtė EI sąvoką, į ją įtraukdami motyvaciją ir socialinį komponentą. Jie pasiūlė EI konceptualizuoti kaip "gebėjimą stebėti savo ir kitų žmonių jausmus ir emocijas, atskirti juos ir naudoti šią informaciją  mąstymui ir veiksmams".

Vėlesniuose tyrimuose buvo pateiktas skėtinis EI apibūdinimas (Elfenbeinas, MacCannas, 2017; Mayeris ir kt., 2016), kuris apima:

Suvokiamas emocijas: gebėjimą spręsti apie kito asmens emocinę būseną pagal žodines ir nežodines išraiškas (pvz., balso toną, veido išraišką ir laikyseną);

• Emocijų raišką: gebėjimą tiksliai perteikti ar išreikšti emocinę būseną, kurią lengva atpažinti;
• Emocijų supratimą: žinias apie tai, kaip emocijos vystosi laikui bėgant, kaip jos siejasi su situaciniais veiksniais ir kaip dera tarpusavyje;
• Savų emocijų valdymą: gebėjimą reguliuoti savo emocijas, didinti teigiamas emocijas ir mažinti neigiamas (kartais atvirkščiai);
• Kitų žmonių emocijų valdymą: gebėjimą reguliuoti kitų žmonių emocijas, didinti teigiamas emocijas ir mažinti neigiamas emocijas (kartais atvirkščiai);
• Emocijų dėmesio reguliavimą: gebėjimą reguliuoti savo dėmesį emocinės informacijos atžvilgiu arba toliau nuo jos.

Realiame gyvenime į praktiką orientuotoje ir išsamioje sistemoje, kuri pagrįsta moksline literatūra (Jonesas ir Bailis, 2016; Jonesas ir Boufardas, 2012), socialiniai ir emociniai įgūdžiai skirstomi į tris konceptualias kategorijas:

• Emociniai procesai apima emocinį pažinimą ir išraišką, emocijų ir elgesio reguliavimą bei empatiją;
• Socialiniai/tarpasmeniniai įgūdžiai apima supratimą apie socialinius ženklus, kitų elgesio ir perspektyvų interpretavimą, orientavimąsi socialinėse situacijose, pozityvų bendravimą su bendraamžiais ir suaugusiaisiais bei prosocialų elgesį;
• Kognityvinis reguliavimas apima pagrindines vykdomąsias funkcijas: dėmesio kontrolė, reakcijos slopinimas, darbinė atmintis, kognityvinis lankstumas arba nustatymų keitimas.

Autoriai į šią temą žvelgia per raidos prizmę ir teigia, kad įgūdžiai yra svarbūs skirtingais raidos etapais, o ankstyvieji įgūdžiai sudaro pagrindą vėliau ateinantiems įgūdžiams.  Šie pokyčiai pabrėžia elgesio ir  tarpasmeninio komponento vaidmenį kultūros, kaimynystės ir tarpasmeninės situacijos, kurioje vyksta sąveika, kontekste (Elfenbeinas ir MacCannas, 2017), stiprinant ryšį tarp emocinio ir socialinio žmogaus funkcionavimo ir jo vystymosi, tuo pačiu metu nukreipiant dėmesį į „įgūdžius“. Plačioje socialinių ir emocinių įgūdžių apibrėžtyje jie apibūdinami kaip "įgūdžiai, padedantys siekti tikslų, dirbti su kitais ir valdyti emocijas" (Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, 2015).

5. ... ir socialinė emocinė kompetencija

Socialinė emocinė kompetencija – tai gebėjimas panaudoti socialinius ir emocinius įgūdžius bei žinias  išradingumui, mokėti prisitaikyti, gerbti kitus ir dirbti komandose bei prisiimti asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę. Be to, socialinė ir emocinė kompetencija apima individo gebėjimą išreikšti, priimti ir valdyti emocijas, veiksmų visumą formuojant bei palaikant santykius ir bendraujant.

Denhamas (2019) emocinę kompetenciją apibūdina šiais pagrindiniais aspektais:

•   Emocinis išraiškingumas : reiškia konkrečias emocijas, kurias skirtingai rodo vaikai (pvz. laimę, liūdesį, pyktį, baimę ir empatiją / meilę) ir bendrą tokio išraiškingumo emocijų dažnį;

Pvz., teigiamas poveikis yra svarbus inicijuojant ir reguliuojant socialinius mainus; dalijimasis teigiamu poveikiu gali palengvinti draugystės formavimąsi ir daryti žmogų patrauklesnį;

•  Emocijų supratimas : tai vaikų žinios apie savo ir kitų emocijas, įskaitant pagrindinių emocijų, jų išraiškų, situacijų, priežasčių ir pasekmių supratimą, taisyklių naudojimą, mišrių emocijų ir sudėtingesnių emocijų (pvz., kaltės ir gėdos) atpažinimą;

Pvz., jei ikimokyklinukas mato, kad vienas bendraamžis kivirčijasi su kitu ir  nusprendžia, kad tas bendraamžis kivirčo metu arba po jo pasijus liūdnas ar išsigandęs, o ne piktas, jis gali paguosti draugą, o ne atsitraukti ar įsitraukti į konfliktą.

•  Emocijų ir elgesio valdymas:  kai vaikų išgyvenimai yra per dideli arba per maži, kai jų išraiška yra per didelė arba per maža, kad atitiktų kitų lūkesčius, naudojant fizines, kognityvines ir (arba) elgesio strategijas, galima susilpninti arba sustiprinti vidinius emocinius išgyvenimus ir (arba) išorinę emocinę išraišką;

Pvz., žaidimas su bendraamžiais yra pilnas konfliktų, todėl ši raidos kryptis reikalauja valdyti emocijas; ikimokyklinio amžiaus vaikams reikia inicijuoti, skatinti arba slopinti emocijas ir derėtis dėl žaidimo bei užsitarnauti pripažinimą.

Kadangi būtent nuolatinėje individo ir konteksto sąveikoje vaikas išmoksta geriau reguliuoti savo emocijas ir kompetentingai bendrauti (Denhamas, 2006), minėti emociniai įgūdžiai prisideda prie socialinės kompetencijos (Denhamas, 1998; Saarni, 1999). Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad santykiai su rūpestingu suaugusiuoju, kuris aktyviai skatina šių savybių vystymąsi, yra labai svarbūs mažų vaikų sveikiems socialiniams ir emociniams rezultatams. Apskritai teigiamos emocijos šeimoje yra susijusios su pačių vaikų teigiamomis emocijomis, jeigu emocijų trūksta – emocijos nebebus teigiamos. (Denhamas, 2019). Pavyzdžiui, pozityvi šeimos raiška taip pat skatina emocijų pažinimą galbūt todėl, kad pozityvūs jausmai daro vaikus atviresnius mokymuisi ir problemų sprendimui (Denhamas, 2019).

6. Mūsų įžvalgos

Socialinės ir emocinės kompetencijos komponentai natūraliai nesivysto.  Socialinės ir emocinės kompetencijos, ar jos būtų teigiamos ar neigiamos, priklauso nuo santykių, kuriuos vaikas turi galimybę patirti, kokybės. 

Aktyviai skatinant socialinę ir emocinę kompetenciją reikia užsiimti tokia veikla, kuri:

Atsižvelgia į socialinę ir emocinę perspektyvą

Nuolatinėje individo ir konteksto sąveikoje būtina skatinti ir stiprinti socialinius įgūdžius: pavyzdžiui, sveikintis su kitais, bendradarbiauti ir spręsti konfliktus. Taip pat  skirti tam tikrą erdvę emocijoms ir elgesiui, žinių ir veiksmų lygiui, sąmoningumui ir valdymo įgūdžiams, leisti sukurti pagrindus, kad šie lygiai sąveikautų tarpusavyje ir leistų vaikams geriau jaustis ir palaikyti pozityvius santykius su kitais.

Suaugusiųjų (tėvų ir mokytojų) rūpinimasis savo socialine ir emocine gerove.

Norint, kad mažų vaikų socialinė ir emocinė gerovė būtų teigiama ir sveika, būtina sukurti aplinką, kurioje suaugusieji rūpintųsi ir savo socialine ir emocine gerove. Tokioje aplinkoje vaikai, padedant mokytojams ir šeimai, jaustųsi saugūs išreikšti savo emocijas.

____________________________________________________________________________________________________________________________________________

Šaltiniai

Bechara, A., Damasio, H., & Damasio, A. R. (2000). Emotion, decision making and the orbitofrontal cortex. Cerebral cortex, 10(3), 295-307.

Cordaro, D. T., Sun, R., Keltner, D., Kamble, S., Huddar, N., & McNeil, G. (2018). Universals and cultural variations in 22 emotional expressions across five cultures. Emotion, 18(1), 75.

Denham, S. A. (1998). Emotional development in young children. Guilford Press.

Denham, S. A. (2003). Social and emotional learning, early childhood. In Encyclopedia of primary prevention and health promotion (pp. 1009-1018). Springer, Boston, MA.

Denham, S. A. (2006). Social-emotional competence as support for school readiness: What is it and how do we assess it?. Early education and development, 17(1), 57-89.

Denham, S. A. (2019). Emotional competence during childhood and adolescence. In Handbook of emotional development (pp. 493-541). Springer, Cham.

Donoso, M., Collins, A. G., & Koechlin, E. (2014). Foundations of human reasoning in the prefrontal cortex. Science, 344(6191), 1481-1486.

Ekman, P., & Cordaro, D. (2011). What is meant by calling emotions basic. Emotion review, 3(4), 364-370.

Elfenbein, H. A., & MacCann, C. (2017). A closer look at ability emotional intelligence (EI): What are its component parts, and how do they relate to each other?. Social and Personality Psychology Compass, 11(7), e12324.

Frijda, N. H. (2007). What might emotions be? Comments on the Comments. Social Science Information, 46(3), 433-443.

Jones, S. M., & Bouffard, S. M. (2012). Social and emotional learning in schools: From programs to strategies and commentaries. Social policy report, 26(4), 1-33.

LaBar, K. S., & Cabeza, R. (2006). Cognitive neuroscience of emotional memory. Nature Reviews Neuroscience, 7(1), 54-64.

LeDoux, J. (2012). Rethinking the emotional brain. Neuron, 73(4), 653-676.

Mayer, J. D., Caruso, D. R., & Salovey, P. (2016). The ability model of emotional intelligence: Principles and updates. Emotion review, 8(4), 290-300.

Plutchik, R. (2000). Emotions in the practice of psychotherapy-clinical implications of affect theories.

Plutchik, R. (2001). The nature of emotions: Human emotions have deep evolutionary roots, a fact that may explain their complexity and provide tools for clinical practice. American scientist, 89(4), 344-350.

Rose-Krasnor, L., & Denham, S. (2009). Social-emotional competence in early childhood. Handbook of peer interactions, relationships, and groups, 162-179.

Saarni, C. (1999). A Skill-Based Model of Emotional Competence: A Developmental Perspective.

Salovey, P., & Mayer, J. D. (1990). Emotional intelligence. Imagination, cognition and personality, 9(3), 185-211.

Scherer, K. R. (2005). What are emotions? And how can they be measured?. Social science information, 44(4), 695-729. 20

Shiota, Michelle N. (2016). "Ekman's theory of basic emotions". In Miller Jr, H. L. (Ed.). (2016). The Sage encyclopedia of theory in psychology. SAGE Publications.