1.2 Nuo emocijų ir jausmų iki socialinių ir emocinių įgūdžių

5. ... ir socialinė emocinė kompetencija

Socialinė emocinė kompetencija – tai gebėjimas panaudoti socialinius ir emocinius įgūdžius bei žinias  išradingumui, mokėti prisitaikyti, gerbti kitus ir dirbti komandose bei prisiimti asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę. Be to, socialinė ir emocinė kompetencija apima individo gebėjimą išreikšti, priimti ir valdyti emocijas, veiksmų visumą formuojant bei palaikant santykius ir bendraujant.

Denhamas (2019) emocinę kompetenciją apibūdina šiais pagrindiniais aspektais:

•   Emocinis išraiškingumas : reiškia konkrečias emocijas, kurias skirtingai rodo vaikai (pvz. laimę, liūdesį, pyktį, baimę ir empatiją / meilę) ir bendrą tokio išraiškingumo emocijų dažnį;

Pvz., teigiamas poveikis yra svarbus inicijuojant ir reguliuojant socialinius mainus; dalijimasis teigiamu poveikiu gali palengvinti draugystės formavimąsi ir daryti žmogų patrauklesnį;

•  Emocijų supratimas : tai vaikų žinios apie savo ir kitų emocijas, įskaitant pagrindinių emocijų, jų išraiškų, situacijų, priežasčių ir pasekmių supratimą, taisyklių naudojimą, mišrių emocijų ir sudėtingesnių emocijų (pvz., kaltės ir gėdos) atpažinimą;

Pvz., jei ikimokyklinukas mato, kad vienas bendraamžis kivirčijasi su kitu ir  nusprendžia, kad tas bendraamžis kivirčo metu arba po jo pasijus liūdnas ar išsigandęs, o ne piktas, jis gali paguosti draugą, o ne atsitraukti ar įsitraukti į konfliktą.

•  Emocijų ir elgesio valdymas:  kai vaikų išgyvenimai yra per dideli arba per maži, kai jų išraiška yra per didelė arba per maža, kad atitiktų kitų lūkesčius, naudojant fizines, kognityvines ir (arba) elgesio strategijas, galima susilpninti arba sustiprinti vidinius emocinius išgyvenimus ir (arba) išorinę emocinę išraišką;

Pvz., žaidimas su bendraamžiais yra pilnas konfliktų, todėl ši raidos kryptis reikalauja valdyti emocijas; ikimokyklinio amžiaus vaikams reikia inicijuoti, skatinti arba slopinti emocijas ir derėtis dėl žaidimo bei užsitarnauti pripažinimą.

Kadangi būtent nuolatinėje individo ir konteksto sąveikoje vaikas išmoksta geriau reguliuoti savo emocijas ir kompetentingai bendrauti (Denhamas, 2006), minėti emociniai įgūdžiai prisideda prie socialinės kompetencijos (Denhamas, 1998; Saarni, 1999). Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad santykiai su rūpestingu suaugusiuoju, kuris aktyviai skatina šių savybių vystymąsi, yra labai svarbūs mažų vaikų sveikiems socialiniams ir emociniams rezultatams. Apskritai teigiamos emocijos šeimoje yra susijusios su pačių vaikų teigiamomis emocijomis, jeigu emocijų trūksta – emocijos nebebus teigiamos. (Denhamas, 2019). Pavyzdžiui, pozityvi šeimos raiška taip pat skatina emocijų pažinimą galbūt todėl, kad pozityvūs jausmai daro vaikus atviresnius mokymuisi ir problemų sprendimui (Denhamas, 2019).